Po penkiolikos metų praleistų emigracijoje virtuvės šefė Dalia Kasmočiūtė grįžo į Lietuvą. Klaipėdoje ji atidarė restoraną „Frau Kirsche“ (liet. ponia vyšnia), kuriame sudėta šefės parsivežta patirtis iš 4 restoranų. „Tai nutiko visai netikėtai, toliau sau būčiau klajojusi, bet mintyse visą laiką buvo noras turėti savo restoraną“, – LRT RADIJO laidai „10–12“ sako D. Kasmočiūtė.
00:00
|
00:00
00:00
Po nelaimingo atsitikimo gimė noras leistis gastronominiu keliu
Virtuvės šefė baigė aplinkos apsaugos studijas, tačiau laisvalaikį leisdavo virtuvėje. Po studijų dirbusi projektuotoja, moteris patyrė nelaimingą atsitikimą, po kurio suprato, kad nori pradėti gastronominį kelią.
„Šuolis parašiutu nebuvo visiškai sėkmingas. Turėjau biuletenį beveik pusę metų, po to galėjau apmąstyti, gulėdama po vyšnių medžiu, ką aš iš tiesų noriu veikti ir kur man labiausiai spurda širdis. Virtuvėje rezultatą matai labai greitai: tu gamini ir turi patiekalą. Aplinkosaugoje mums reikia daug kantrybės, daug metų pamatyti rezultatus, kaip mes dirbame, ką mes pasiekėme. Tai man pritrūko kantrybės, o gastronomijoje viskas paprasčiau“, – apie pasirinkto kelio užuomazgas pasakoja ji.
Užgimusi meilė širdies draugui Gintarui D. Kasmočiūtę paskatino grįžti į Lietuvą.
„Susipažinau su savo širdies draugu Gintaru, kuris yra iš Lietuvos, ir, aišku, norėjo grįžti į Lietuvą. Aš esu iššūkių žmogus – man patinka kažko siekti ir kažką nauja daryti. Būdama Šveicarijoje, jau dairiausi patalpų. (...) Klaipėdą pasirinkau, nes man patinka naujos vietos. Tai ir Gintaro namai, į kuriuos jis norėjo grįžti. Ir pačiai man buvo priimtina, nes pajūris, gražios vietos, saulė, bet dabar čia gyvenant aš jau matau tą tikrąją realybę, bet iš tikrųjų smagu“, – pasakoja virtuvės šefė.
Klaipėda / J. Stacevičiaus / LRT nuotr.
Dar prieš tai moteris dirbo pagalbine virtuvės darbuotoja, tačiau toks darbas jos lūkesčių nepateisino. Todėl būsima virtuvės šefė pradėjo dairytis profesionalių studijų, kur galėtų įgyti reikiamų įgūdžių.
„Virtuvė turi savo specifinę kalbą, terminus ir darbą, ir kai ką reikia išmokti, ne tik iš širdies pajausti. (...) Bendravau su savo kolegomis iš Austrijos, nes esu buvusi „Erasmus“ studijose, ir jie man sako: atvažiuok į Vieną, čia yra galimybė būti pameistriu. Vieną kartą per savaitę turi teorinį dalyką, o kitomis dienomis būni viešbutyje kaip darbuotojas ir kaip mokinys. Pirmiausia, turėjau išvykti užsidirbti, nes negalėjau sau leisti iš lietuviško gyvenimo nerti tiesiai į austriškus mokslus. Dirbau metus aukle vienoje šeimoje ir po to ieškojausi vietos, kur norėčiau studijuoti“, – dėsto ji.
Į Prancūziją – omarų, į Meksiką – avokadų, o į Taitį – vanilės
Pasirinkimą Vienoje įsikūrusio „Imperial“ viešbučio restorano darbą keisti į keliones kruiziniu laivu lėmė D. Kasmočiūtės noras siekti iššūkių. Pašnekovė sako, kad turėjo savo susikurtų stereotipų apie kruizinio laivo virtuvę, kurie išties buvo neteisingi.
Kruizinis laivas / J. Weiss / „Unsplash“ nuotr.
„Pati struktūra panaši – prancūziškos virtuvės tipai, kur yra karšti, šalti – standartai panašūs. Specifika skiriasi tuo, kad prieš išeidamas vakare turi pririšti stalčius, nes galbūt naktį bus didesnis jūros bangavimas ar stabilizatoriai suges. Man atrodė, kad daug dirbsime su nešviežiais produktais, bet mes turėjome tokį maršrutą, kur uostuose kiekviena diena virtuvės šefo prasideda nuo vykimo į turgų“, – pasakoja ji.
Į Prancūziją – omarų, į Meksiką – avokadų, o į Taitį – vanilės – taip kruizinio laivo šefo kasdienybę apibūdina Dalia. Laive buvo net keturi restoranai, o kiekviename iš jų tilpo 70 keliautojų.
„Kiekvienas darbuotojas turėjo savo darbą. Vienas žuvų skyriuje, kitas mėsos, dar kitas sumuštinukus tepa visą dieną. Kažkas tik salotas plauna visą dieną. Tai toks labai organizuotas ir tvarkingas darbas“, – aiškina virtuvės šefė.
Penkiolika metų emigracijoje praleidusi D. Kasmočiūtė tikina, kad nereikia sureikšminti, jog esi iš mažos valstybės.
„Kai pats mintyse galvoji, kad aš iš mažos šalies, kaip čia man viskas sunku. Bet kai tu galvoji, kad aš Dalia iš Lietuvos ir visiems kartoji drąsiai ir garsiai. Mes patys tai sureikšminame ir pasidarome sau sunkumų. Daug kas pažįsta Lietuvą, visiems svarbiausia, koks esi tu“, – sako ji.
Restorano virtuvė, asociatyvi nuotr. / „StockSnap“ / „Pixabay“ nuotr.
Vyšnios virtuvės šefę lydėjo visą gyvenimą
Grįžusi į Lietuvą ir įkūrusi restoraną Klaipėdoje, D. Kasmočiūtė norėjo perteikti savo įgytas patirtis įvairiuose restoranuose.
„Tai mano pirmasis įžanginis bistro, kuriame aš ir pasakoju 4 virtuvių patirtį. (...) Aš pati turiu daug ką atrasti, daug ką patirti, o svečiams aš noriu papasakoti, parodyti, ką aš išmokau iš savo tėvų virtuvės – žvėrienos patiekalai. Turime daug linkėjimų iš Vienos, taip pat šveicariškus linkėjimus ir linkėjimus iš laivo“, – pasakoja virtuvės šefė.
Anot D. Kasmočiūtės, restorano pavadinimas gimė itin paprastai: nuo vaikystės ji mėgo vyšnias, rengdavosi vyšninės spalvos drabužiais.
Dalia Kasmočiūtė / Asmeninio albumo nuotr.
„Į mokyklą atbėgdavau visa vyšninė ir mano kolegos sakydavo: Frau Kirsche. Šitas kreipinys mane lydėjo visur“, – aiškina D. Kasmočiūtė.
Į vokiško pavadinimo restoraną užsuka lankytojai iš įvairių Lietuvos kampelių, vokiškai kalbantieji – ne išimtis.
„Norėčiau, kad Dalia po 10 metų dar būtų Lietuvoje ir ji toliau sėkmingai „Frau Kirschės“ gyvenimą gyventų. Bet išmokau, kad keičiasi gyvenime tie norai ir tos vizijos. Aš linkiu Frau Kirschei ir linkiu Daliai po 10 metų laidoje pasakoti apie šnicelius, bet niekada nesakau, kad gali būti ir kitas kelias“, – pokalbį baigia virtuvės šefė D. Kasmočiūtė.
Parengė Goda Ponomariovaitė
